Kaip Vitoldas į mūšį jojo... 

Šiais metais sugalvojom nukeliaut iki Žalgirio mūšio vietos.

Pažiūrėt kur ten mūsų senoliai kryžeivius lupo, kaip lenkai gyvena, ir galų gale su moto pralėkt normaliai.

So: trumpa istorija, kaip viskas buvo...

Liepos 16 ryte susibėgom prie Kauno pilies. Sukabinom vėliavėles, užsipylėm bakus, palaukėm prezidento mūsų kol padangą suklijavo ir pajudėjom.

Diena - super. Karšta, saulė, lengvas vėjelis. Laukti lietaus - jokių šansų.

Iki sienos atmynėm lengvai, greitai. Vakare turėjom pasiekti "Ploie namiotowe RAJ", kempingėlis netoli Olsztynek'o.

Prie sienos prasilenkėm su pora gaujų, taip pat važiuojančių iš Lietuvos. Su vėliavėlėm, vaikais, žmonom ir panašiai... Šaunuoliai.

Per Lenkiją važiuot super. Vingiuoti keliukai, medžiai prie kelio.

Užsukom į Mikolaikas. Buvo karšta, nutarėm išsimaudyt. Miesto pliažiukas nedidelis, žmonių daug.

Bet maudynės buvo kaip tik tai, ko reikėjo.

Vakare atvažiavom iki kempingo. Pasitiko mus maloniai, žmonių buvo labai nedaug, šaunus ir švarus ežeras. Žodžiu, viskas cool.

Palapinės, vakarienė.

Ryte susėdom į mikriuką, su kuriuo važiavo mūsų šeimos, susikrovėm šaltą alų, išvažiavom link Žalgirio.

Mašiną palikom pievelėj, pėsčiom nuėjom iki lauko. Žmonių - tikriausiai kaip 1610 metais.

Važiavom, jei neklystu, apie 4 valandas. Bent jau spėjom į didįjį renginį.

Nuotraukoje - Vytautas joja į mūšį.

Karštis beprotiškas - vanduo po 5 litus baigėsi. Liko tik alus...

Vakare grįžom, žmonių jau buvo daugiau. Pernakvojom, triukšmingus lenkus paraminom...

Iš ryto - lietus. Po poros valandų laukimo surinkom šlapias palapines ir drabužius, ir nusprendę, kad laukt neapsimoka, pajudėjom.

Už kokių 50km lietus baigėsi, grįžo saulė ir gera nuotaika.